LAUKINIAI RYTAI TYLOJE - VIPASSANA

Graži, BET kuprota. Sumani, BET per daug plepi. Kūrybinga, BET...Štai tokie savęs identifikacijos epitetai skambėjo galvoje minčių pavidalu ir visuomet užuot save pagyrusi, aš sakinį užbaigdavau BET...

Galų gale ateina suvokimas, kad mintys tai visai ne tu, o ir jų austas savęs pačios paveikslas dažnai būna perkoštas kitų žmonių nuomonių. Įsiklausyti ir išgirsti, atrasti intymų santykį su gyvenimu ir nerti į savo pačios vandenis. Ir taip, jei kiti važiuoja į Tailandą užsiimti nardymu Siamo įlankos gelmėse, aš tuo tarpu radau geriausią savų gelmių instruktorę Ieva Žigonė, kurios jūrlapiai padeda pasijausti tikra amazone, užkariaujančia savus teritorinius vandenis. Ievos ir jos komandos iš Sanvajos organizuota moterų stovykla manyje pažadino grynuosius instinktus ir vidinius lobius, kuriuos buvau pridengusi pareigos, nuolatinio bėgimo ir perfekcionizmo akmenimis. Šioje stovykloje aš ne tik išmokau klausytis, kasdien išgyvendavau Ego sukeltą pasipriešinimą, bet ir išlipdavau iš savo komforto zonos. Būtent ši stovykla patiesė kelią tolimesniems planams, iš kurių vienas buvo Vipassana tylos ir meditacijos stovykla budizmo vienuolyne, įsteigtame tais pačiais metais, kuomet gimiau aš. Kodėl? Mano pirminis kelionės tikslas LISTEN aiškiai sufleravo, kad norint išmokti klausyti tereikia iš to paties žodžio raidžių sudėlioti naują žodį SILENT. Taigi, manęs laukė dešimties dienų tyla, 30 valandų budizmo pagrindų kursas bei iš aktyvių 17 valandų per dieną, 7 valandos skirtos meditacijai, 3 valandos skirtos laisvam laikui. Ar iš džiaugsmo, ar iš liūdesio verkiau septynias dienas iš eilės sužinosite jei ir toliau skaitysite šį post‘ą apie mano nuotykius Suan Mokkh vienuolyne.

ATVYKIMAS.

5h ryto palikau savo mylimą Koh Phangan salą, žinoma su nuotykiais. Pakeliui į uostą kur laukė keltas, skriedama motoroleriu ne tik, kad buvau lydima žaibų ir lietaus, bet ir susidūriau su gyvatėmis ir pasiutusiais šunimis, kurie lėkė paskui ir tikėjosi bent vieną mano šlaunelę pačiupti. Tad, kelionės pradžia nebuvo raudonais kilimais klota. Ego kančios ir klausimai galvoje ,,Why you do this to me‘‘ prasidėjo kuomet autobusui sustojus galutinėje stotelėje iki stovyklos teko eiti apie 2 km kepinant 37 laipsnių karščiui su 25 kg sveriančia kuprine ant pečių. Tai geriausia cardio treniruotė, kurią esu turėjusi. Pasiekusi stovyklos patalpas pasirašiau prakaitu, kad išbūsiu visas dešimt dienų ir nepalūšiu. Tuo pačiu teko atiduoti viską kas gali blaškyti tavo dėmesį, t.y. knygos, telefonai, kompiuteriai, fotoaparatai ir pan. Tad, lieki be savo amunicijos, kuri dažniausiai kovodavo su nuoboduliu. Kadangi apžiūrėjus teritoriją buvo aišku, kad naviguoti bus lengva, nusprendžiau jog kontaktinių lęšių šias dešimt dienų man neprireiks, tad tuo pačiu galėsiu pagerinti savo regą. Žinoma, tai buvo fast ticket į buvimą tik su savimi, nes visi stovyklos dalyviai tapo mirguliuojančiais objektais išblurusiame Suan Mokkh vienuolyne. Toks sprendimas suteikė pilną staigmenų, pavyzdžiui tik šeštą stovykos dieną pastebėjau, kad didžiuliame ežere yra mažytė sala, aplink kurią eidavai naktinės vaikščiojimo meditacijos metu ;D

BUITIS.

Visų pirma moterys ir vyrai ne tik, kad gyvena, praktikuoja jogą atskirai, bet ir valgo prie skirtingų stalų bei medituoja skirtingose salės pusėse. Stovykloje nerasi dušų, prausiesi semdamas šaltą vandenį dubenėliais iš paruošto baseino, o vakarais turi galimybę pasimėgauti hot springs kūdroje, apsuptoje palmių. Vaizdas, kur moterys, įsisukusios į sarongus, brenda į garuojantį vandenį, primena La Grande Bellezza filmo vertą sceną. Na, o jei nori bent kiek pasideginti, apsivijusi sarongą, atsiremi į skalbinių stiebą ir dedi visas viltis, kad kurią nors dieną pusryčiams išvysi avižinių dribsnių košę. Visur keliauji basomis, tad batai tampa reikalingi tik tuomet kai kasryt eini šluoti prikritusių lapų, nes tai tampa viena iš pareigų, kurią pasirenki vos atvykus. Paskutinių registracijoje laukia tualetų valymo darbai. Stovykloje jokių veidrodžių, tad bent dešimčiai dienų pamiršti savo atvaizdą, įdomu kaip vyrukas, kuris į stovyklą atvyko ilgais plaukais, o stovyklos eigoje tapo trumpaplaukiu, sugebėjo susitvarkyti su šia užduotimi. Taip pat taisyklėse aiškiai nurodyta, kad pečius ir kelius turi dengti drabužiai, todėl prieš kelionę į stovyklą teko įsigyti keletą porų kelnių ir marškinėlių ilgomis rankovėmis. Šiame vienuolyne reiktų atsisakyti kvepalų, kurie žadina vaizduotę. Na tai sąžiningai galiu pasakyti, kad vienintelis šleifas besitiesiantis palei dalyvius buvo priemonės nuo uodų debesėlis, kuris kaip mat sutraukia nosies ertmę ir nepalieka vietos vaizduotei 😀

"Miegas tik silpniems" - tokia frazė turėtų kabėti virš betono supiltos krūvos ir šiaudinio patiesaliuko, pavadinimu lova 😀 Tikras Karalienės guolis, su baldakimą atstojusiu tinkleliu nuo uodų, bluostui pasidėti padėta medine pagalve, kurią pramini Woody, kitaip tariant už tavo spalvotų sapnų scenarijus atsakingas tampa Woody Allen Thai versija.

MAISTAS.

Du kartus per dieną 8 h ir 12.30 h tiekiamas vegetariškas maistas, dažniausiai aštrūs troškiniai. Ryte valgai vakarykštės dienos pietų likučius arba ryžių su pupelėmis viralą, kurio kvapo nenori atminti net baisiausiame košmare, o per pietus gauni kelis skirtingų daržovių užpilus bei ryžių. Svarbiausia dalis desertas, nes jis vainikuoja Ego priekaištus ir leidžia pamiršti, kad pusryčiams valgei tik bananus, nes visą kitą organizmas atmeta 😀 Desertui gauni arba vaisių, arba ryžių. Bet ne šiaip sau ryžių. Tailandiečiai sugeba iš ryžių pagaminti tuntą skirtingų desertų kaip antai ryžių ir kokoso pieno pudingą, raudonų ryžių pudingą su uogomis, lipšnių ryžių pudingą su mangais, saldų ryžių pieną ir pan. Klausimas ar mano namuose atsiras vietos ryžių pakeliui kai grįšiu 😀 Prieš kiekvieną maistą sukalbamos padėkos, aukojusiems maistą žmonėms ir aiškiai išreiškiamas budizmo požiūris, kad maistas reikalingas tik gyvybinėms funkcijos palaikyti ir tikrai ne skonių įvairovei. Ir nors ryte akys eina kryžmai, nes paskutinį kartą valgei prieš dvidešimt valandų, drebindamas šaukštą kantriai sukalbi prieš akis padėtą maldą ir vos jai pasibaigus čiumpi šaukštą. 18 h prieš paskutines meditacijos valandas gaudavome saldžios kakavos arba arbatos puodelius, tai net ašara ištrykšdavo, visgi pradedi vertinti tai kas ribojama. Beje, teko pasiruošti ir vienai badavimo dienai, tą kartą gavome tik pusryčius, o paskui buvome sotūs saldžia arbata. Mano kaimynė, kurią aš praminiau badass german Ellen, badavo tris dienas, tai aš pasekus jos pavyzdžiu sugebėjau tik ryžius ir vaisius pasilikt savo racione.

AUGINTINIAI.

Tylą stovykloje praktikuoja tik dalyviai, tuo tarpu visa gyvūnija pilnai išnaudoja eterį. Meditacijos metu skamba tuzinas įvairiausių paukščių giesmių, einant miegoti tave lydi gekono (ang. gecko) driežų ir varlių, kurios po dviejų mėnesių sausros gavo savaitę lietaus džiaugsmo arijos. Kaimynystėje gyvenančių beždžionių kivirčai tampa dažnu reginiu pietaujant. Na, o po paskutinės vakarinės meditacijos grįždama į savo celę visuomet sušukdavau Is anybody home? Nes tikėtina, jog manęs laukdavo arba pora gerai nusiteikusių vorų, arba ne taip gerai nusiteikęs skorpionas. Man pasisekė ir buvę gyventojai nepaliko maisto (kuris yra draudžiamas kambariuose) nuotrupų, tačiau sutiktai lietuvei poilsis prasidėdavo nepageidautinų svečių išvarymu. Tad pirmas vaizdas įžengus į merginų bendrabutį būdavo klūpinti lietuvė su dubeniu ir popieriaus lapu ant žemės, išgabenanti keturias ar daugiau kojų turinį augintinį. Mat, stovykloje galioja taisyklė No killing, taigi nei audros atpūstų raudonųjų skruzdžių ataka, kuri priminė Biblijos aprašytą skėrių rykštę Egiptui, nei uodų potvynis nepasibaigia pralietu krauju. Na tik tuo atveju kai tas kraujas mano 😀Linksmiausios priežastys, kodėl dalyviai laikui nepasibaigus palikdavo stovyklą būdavo gyvačių baimė ir pernelyg garsūs paukščiai, kurie neleidžia susikaupti ir medituoti, na ir medinės lovos sukeltas paralyžius 😀

MEDITACIJOS.

Apie pirmąją meditaciją kas rytą įspėja skambus varpinės dūžis lygiai 4h ryto, tad pakyli kaip pūkelis iš savo medinio guolio. Meditacijas veda arba žavingas ir labai geru humoro jausmu pasižymintis vienuolis arba jo 87 metų mokytojas, kurio anglų kalba su thai akcentu priverčia ausis dirbti maksimaliu rėžimu, bet esi dėkinga, kad jis sukaupia visas jėgas ir pasirodo. Sėdi tiesus kaip styga ir šypsosi tyra šypsena, žiūrėdamas kaip mes svetimšaliai vargstame su lotuso poza ir bandome sunerti kojas meditacijai. Žinoma, linksmiausia dalis būna kai reikia pakilti iš meditacijos, nes realiai viskas nutirpsta ir krenti kaip mažas vaikas ant kelių 😀 Turėjome ir naktines vaikščiojimo meditacijas po žvaigždėtu dangum, einant vorele kas antras atsitrenkdavo į priešais einantį, nes užsižiūrėdavo į žvaigždes. Man tuo tarpu žvaigždės buvo panašios į didžiulius cukrinės vatos ratilus, kad jau viskas liejosi aplink be kontaktinių lęšių. Viena iš meditacijų buvo tailandietiška mankšta CHICO, kurios metu sportuoji pagal įrašą, primenantį Takeshi pilies garso takelį, tad vos sulaikai juoką kai vyrukas įraše šaukia padrąsinimo žodžius. Per visą dieną turėdavome valandą, kuomet galėdavome apšilti balso stygas giedodami budizmo giesmes kitaip šis procesas vadinamas chanting. Kasdien manęs laukdavo dvylika meditacijų po pusvalandį ir net daugiau, pasibaigus laikui tai pranešdavo varpelis, šalia sėdinčio vienuolio. Galiu prisipažinti, iki pat paskutinės dienos, norėdavosi ploti jam suskambus 😀 Ir tikrai medituoti yra ne tik, kad sunku, bet ir skausminga, nes jei pradedi dirbti su vidaus demonais, linksmybės persikelia į ašarų pakalnes, o jų buvo nuo Day 4 iki Day 10... Na, o visa meditacijos esmė tai draugystė su kvėpavimu, ateities ir praeities šešėlių panaikinimas ir buvimas dabartyje. Ir tikrai visas stovyklos rinkinukas tave išmoko medituoti ir susikaupti tik tam ką veiki čia ir dabar. Galiu paatvirauti, kad iki tol visos mano meditacijos baigdavosi tekančia seile per kraštus pabudus iš gilaus miego ir tik čia išmokau rūšiuoti mintis ir nutildyti protą.

Taigi, jei reiktų vienu sakiniu apibūdinti šią stovyklą, sakyčiau taip: ji tokia pat nepaklausi kaip ir vaniliniai ledai su razinomis, bet kartą jų nusipirkęs supranti, kad mėgstamo plombyro daug daugiau nei razinų ir būtent jos išmoko kaip būti čia ir dabar, nes kiekvieno kąsnio metu esi akylas, svarstydamas ar šio kąsnio metu teks kramtyti tą damn it džiovintą vynuogę 😀 Per šią stovyklą patyriau ką reiškia stebėti savo vidines energijas iš šalies ir sugebėti pasirinkti kada reaguoti, o kada tik išklausyti.

Ar kartočiau? 100% YES!