top of page

AUKOS LABIRINTUOSE

Dar pamenu dienas, kai pasaulis man atrodė žūtbūtinė kova, išlikimo maniežas, kuriame aš pati įkalinau save ne tik į nuolatinį skubėjimą ratu, bet ir laikiau save už trumpo pavadžio, kad tik nepratrūkčiau, kad tik išlaikyčiau tempą, kad tik pasiekčiau ,,turnyrinės'' lentelės viršų, kad tik kojos nesusipintų ir nesipločiau žemyn galva ant dulkėmis nusėto grindinio....

Ir taip, nors kartais dienos atrodė pilkos, mano galva visuomet buvo iškelta aukštai, kad tik nenukabinčiau nosies ir nepradėčiau suprasti, kad diena po dienos, mano pozityvumo rezervai seko. Buvau save įkinkiusi į varžybas su pačia savimi, kuriose ant kortos buvo pastatytas mano stabilumas ir laimė išgyventi visas emocijas kasdien pilna gerkle, pilna teise išreikšti nepasitenkinimą, laimę, skausmą, gležnumą...Aš nemėgau kai kiti savo noru rinkdavosi aukos vaidmenis, nes pati sau niekad neleidau tapti viena jų, užgniaužiau bet kokią galimybę būti įskaudinta ir pripažinti, kad man sunku.

Aukos sindromas buvo persona non grata mano kasdieniniame valgiaraštyje iki tol kol atėjo diena, kai nieko negalėjau įsidėti į burną, nes viskas tapo beskonybe, nes receptoriai atbuko ir darėsi koktu girdėti tik gražbylystes.

Ir pagaliau, atėjo ta diena, kai supratau, kad mano aukštai iškelta galva, nematė kad žemė slysta iš po kojų.. Pagaliau aš sustojau ir leidau sau išgyventi viską kas buvo užslopinta, transformuoti viską, kas turėjo kiek pilkšvesnę spalvą mano emocijų paletėje ir taip aš supratau, kad būti auka tai nereiškia save menkinti, tai reiškia priimti tiek savo tamsą, tiek šviesą ir leisti sau jausti. Pastatyti veidrodį prieš save ir jame pamatyti aukos šešėlį buvo skaudžiausia, bet tik tai išvydusi galėjau save atsikovoti. Tik nesupraskite manęs klaidingai, manęs niekas nepavertė auka, tai padariau pati savo noru, tapusi laisvai samdomu budeliu pačiai sau. Kai pradėjau sau leisti jausti į mano pasaulį įsiveržė entuziazmas prisidėti prie tų, kurie būvimą auka pasirinko ne savo noru. Juk arkliai gamtoje yra aukos vien dėl to, jog nėra plėšrūnai, jų baikštumas ir bailumas slepia didžiulę narsą gintis, jų jėga ir greitis skirti žiūrėti pavojams į akis. Būtent arkliai savyje slepia Dvilypiškumą - aukos bejėgiškumą ir stiprybę tai išgyventi. Už nuostabaus gamtos grožio slepiasi visa, kas slepiasi ir po mūsų oda. Yra sakoma, kad arkliai turi penkias širdis, vieną visiems žinomą, o likusios slepiasi jų kanopų kraujagyslių raizginiuose, kurie pumpuoja kraują į pagrindinę širdį. Todėl nenuostabu, kad arkliams yra gyvybiškai svarbu judėti. Arklių slėnyje, psichologinį ir fizinį smurtą patyrę arkliai atranda tikruosius namus, kuriuose mylinti komanda rūpinasi jų laukinės prigimties budinimu. Ten savanoriaudama ir būnama šalia arklių išgyvenau tiek emocijų, nuo baimės, pykčio, gailesčio iki džiaugsmo ir laimės. Šie Dievo sutvėrimai išmokė mane savo gyvenime žengti žingsnius iš širdies ir suprasti, kad gamta mus sutverė jausti ir išgyventi viską, nerūšiuojant kas bloga, o kas gera. Taip, kaip arkliai sugeba džiaugtis papildomai suteikta erdve savo klajonėms, raudonais obuoliais ir kasomomis ausimis, pažadino manyje entuziazmą išgyventi mažus momentus didingai.

"None are so old as those who have outlived enthusiasm'' Thoreau


12 views0 comments

Recent Posts

See All

Comments


bottom of page