TARNAITĖ IR JOS DULKE PAVIRTUSIOS SKOLOS. Mes nepavėlavome savęs pamilti

Kuomet kovo 8-ąją ant trijų kavos čempionatų nugalėtojų pakilų stojo vien tik Moterys, aš panorau prabilti apie dideles ir mažas jų pergales, o svarbiausią pergalę išsikovoti pačios meilę sau. Leidusis į praėjusiais metais prasidėjusią ir visai neseniai pasibaigusią kelionę žinojau, kad ją pradėsiu moterų stovykla Tailande. Du septynetai moterų iš skirtingų pasaulio kampelių kaip Islandijos, Ispanijos, Vokietijos ir kitų Europos šalių susirinko atskleisti koks gi tas nuoskaudų iš praeities kolekcionierės amatas.

Pirmąsias dienas dauguma hipokritiškai šypsojosi, tarp jų buvau ir aš, nors viduje jutome, kaip po truputį verda vertinimo ir smerkimo sultinys, kuriam sprogus apsiplikytų tikrai ne viena. Galų gale prasidėjus stovyklai, vos susėdus į uždarą moterų ratą, mes apnuoginome savo žaizdas ir supratome, kad aštrios vertinimo mintys, it dužusio veidrodžio šukės darė ne ką kitą, o atspindėjo tą patį ilgai marinuotą skausmą. Kiekviena jų buvo mano atspindžiai, vienaip ar kitaip kritikos strėlės, kurias jau buvau suruošusi atsimušė ir skriejo atgal į mane atverdamos metus slėptas istorijas, dėl kurių buvo gėda ir nepatogu, iškreiptas tiesas, kurios piešė nevertumo kreives mano istorijoje, klodamos toksiškų santykių patalus, vos romantika paskleisdavo savo kerus. Taip aš supratau, kad kiekviena jų mano gyvenime paliko pėdsaką nebe reikalo, o būtent tam, kad sekdama įspaudais atrasčiau kelią, kuriame meilė ir atlaidumas sau yra aukščiausia tolerancijos praba.

Šioje stovykloje supratau, ką man reiškia draugystė, ką reiškia palaikymas, ką reiškia būti sužeistai ir kokios kaukės slepia pakirstus sparnus. Nuo to laiko, visą mano kelionę per tris kontinentus lydėjo įstabios solo keliautojos, kurios įnešė dar daugiau pokyčių, nes kai kurioms aš norėjau priešintis, kai kurias palaikyti, o kai kurių prašiau mano gyvenime likti amžinai. Ir visos jos man suteikė primos klasės bilietus į atspindžių Seišėlius, kur vandenynas buvo mūsų emocijos, krantai mūsų kūno reljefas, o smėlio dulkės - sūrūs ašarų kristalai. Visai kaip tos derlingos smėlio audrų dulkės iš Afrikos dykumų, sėjančios Amazonės džiunglių augmeniją. Kiekviena iš sutiktų moterų pasižymėjo tokiu autentiškumu, kuris anksčiau draskė man akis, o dabar žadino klausimą, ką joje Kūrėjas paslėpė tokio, kas akina akis kaip Pirito akmuo. Kelionėje sutiktas moteris siejo viena savybė, kuri lėmė tai, jog mėnesio kelionė dažnai virsdavo į metus trunkančias klajones. Jos visos buvo viena už kitą smalsesnės, o tai užtikrino, kad jos atrasdavo naujus kraštus ne varomos ego, o siekio sužinoti ir patirti kas būtų jei likčiau čia dar vienai savaitei. Šios moterys nepaliaudavo manęs stebinti, viena jų keliautojos apetitą patenkino eidama „Pacific Crest“ pusės metų hiking kelionę nuo Kalifornijos Siera Nevados kalnų iki Kanados, tokia buvo Marie iš Paryžiaus, kita išmesta iš religinės bendruomenės, nes pabėgo nuo smurtaujančio vyro į žavingos ir mylinčios italės glėbį, juk meilei lytis neegzistuoja, dar kita jau metus keliauja su 10 kg lagaminu, kuris sveria mažiau nei visa jos drono įranga, nes ji sirgdama nepagydoma liga ir turėdama stebėti kiekvieną maisto kąsnį, kuris ją gali pražudyti, nepavargsta užfiksuoti gražiausių Pietų Amerikos krioklių ir upių vingių.

Mano trisdešimtmečio proga, artimieji atsiuntė ,,Santos gyvenimo" knygą, kurioje įamžintų akimirkų nuotraukas lydėjo palinkėjimai. Vienas jų užsiliko mano galvoje, gan ilgai. Mano pusseserė, gyvenanti Londone ir dirbanti žydų bendruomenės senelių namuose (patikėkite kokių ji istorijų užkaupus) minėtoje knygoje išrėžė - ,,aš galvoju, gal kiekvienoj giminėj randasi po Kristupą Kolumbą - that one fascinating aunt or uncle who travels po svietą, kurio niekas niekad nemato, bet apie kurį sklando legendos from generation to generation. Tai manau tu būsi tas mūsų giminės Kolumbas, ir jei aš kada apsivaikuosiu, tai savo atžaloms tave būtinai rodysiu kaip grožio, laisvės ir išmintingumo egzempliorių.’’ Šie žodžiai ne tik prajuokino, bet ir patvirtino, kad pagaliau pasaulį įkvepia ne tik atradėjai vyrai, kaip gan dideliu žiaurumu pasižymėjęs Kolumbas, bet ir avantiūristės solo keliautojos moterys. Tokio tipažo moterį mano gera draugė Vaiva Rykštaitė pavadino ,,pasaulio valkata, oro uostų pilietė, kurios gyvenimas visada tilpo į tašes, o jei to gyvenimo atsirasdavo per daug, tai kažką reikėdavo išmesti - sukneles, batus arba vyrus...Mūsų nedaug, bet daugiau nei galvojate. Moterų, nesusitariančių su savimi dėl to, kas geriau: raudono sijono padurkais šluoti nepraminto kelio dulkes, ar šluostyti jas nuo nuosavo namo nuosavos lentynos?” Ir tikrai taip, jei reikėdavo svarstyti ar dar viena karšta ir aistringa naktis su ,,Iron man’’ čempionato Australijoje nugalėtoju ar ankstyvas rytas ir autobuso bilietas į dar vieną neatrastą vietą, smalsumas imdavo viršų ir suglamžytos iš po nakties suknelės klostės krisdavo į dulkėtą, vietomis skylėtą kuprinę. O kai autobuse sutikta mergina tau išrėžia, kad mieste, į kurį važiuoji nepatartų vaikščioti paleistais plaukais, tuo metu tavo veidas persikreipia, stengdamas suprasti kur čia šuo pakastas, bet labai greitai gauni dar vieną tragedijos mizansceną. Kadangi mergina savo kasomis šluojanti autobuso taką, pasirodo labai atvira ji iškloja, kaip eidama miesto centre buvo užpulta, o įrėmus ginklą jei į kaklą įvyko vieša kasų egzekucija, kuriai panaudotos buvo gyvatvorių žirklės. Ogi pasirodo, už saują plaukų Kolumbijoje mokami neblogi honorarai, tad ne tik avokadai, bet ir kelios kasų sruogos jau tampa juoduoju verslu. Tad, po tokių istorijų supranti, kad ne tik smalsumas, bet ir drąsa lydi šias keliautojas, visai kaip lydėjo sukilimo vadę, mūsų mylimą Emiliją Pliaterytę. Ryžtas rinktis judėti toliau ar likti yra kiekvienos dienos dilema, kurią dažniausiai sprendžia gili intuicija. Palikti vyrą dėl to kas esi ar galėtum tapti, nėra taisyklė, bet ji diktuoja prioritetus. Tokį pasirinkimą, kurio vėliau kiek pasigailėjo, atliko ir mūsų garsioji vertėja, pažinusi visą pasaulį Ugnė Karvelis, aprašyta knygoje ,,Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms’’. ,,Kai jos vyras ir rašytojas Julio staiga išgarsėjo, įvairiausių susitikimų metu jis ėmė Ugnę pristatinėti tik kaip savo žmoną. Ji supyko, sakė turinti vardą ir nesanti savo vyro dalis ,,Aš esu aš’’, - sakydavo Ugnė. Vėliau prisipažino, kad nusprendusi skirtis su Julio gal ir suklydo, tačiau savimi išlikti jai buvo gyvenime svarbiausia’’.

Leistis į savęs pažinimo kelionę, daryti savas klaidas, atkurti juoką iki ašarų ir rėkti meilę gyvenimui jos pasiryžta vienos, bet tai nereiškia, kad tavo dienos kupinos vienatvės. Atvirkščiai, tavo žingsnius pradeda lydėti tokios pat kaip tu, susivėlusios, daugiau nei pusę metų vien rankomis plauti drabužius jau įpratusios pakeleivės. Pamenu viena jų į mano klausimą, kodėl mylimasis liko namuose, o tu viena juosi laumės juostą aplink pusiaują ji atsakė – nes vyrai yra aukštesni ir kaip sykis mėgsta eiti priekyje taip užstodami man pasaulio vaizdą, kai tuo tarpu moterys linkusios eiti greta viena kitos 😀 (,,Because men are taller and tend to walk in front of everyone else, they block my view of the world, while women tend to walk next to one another’’). Ir tokiu būdų yra mezgamas moterų tinklas visame pasaulyje, naudojant atviroje širdyje ir smalsume išmirkytus verpimo siūlus.

Pamenu, kelionės pabaigoje Andų kalnų papėdėje, apsupta Šamanų ir augalų medicinos dainų, viduryje degant laužui ir pasitinkant aušrą aš jaučiau skausmą, kurį patyrė mano giminės moterys, tą nevertumą kuomet nei jos senelis, nei tėvas, nei jos vyras prioritetu nelaikė darnios šeimos ir meilės, o ypač moters, ar tai būtų jo žmona, ar dukra, ar sesuo. Po nakties pilnos meilės, euforijos, vaikiško juoko bei skausmo ir širtgėlos aš padėjau galvą ant Marijanos iš Andalūzijos kelių, apsikabinau Kataliną iš Argentinos, padaviau ranką Liucijai iš Peru ir supratau kokia svarbi man moteriška apsauga. Išaušus rytui ceremonijos Šamanai paragino sunešti visas vaišes. Vyrai surinko dalį gėrybių nuo burgundišku raudoniu kraujuojančios skraistės, kuri buvo pilna tropinių vaisių, ananasų, mangų, pasiflorų, šviežios duonos, avokadų, pomidorų, riešutų, šokolado bei priminė Arabijos turgavietės prekystalį, ir įsuko jas į bananmedžio lapą bei paaukojo ugniai. Po to sekė moterų eilė susijungti su ugnimi ir tuo metu Šamanė prabilo apie mūsų kas mėnesinę ceremoniją, ji kalbėjo apie tai kaip save turėtume saugoti, jog tai yra pasaulio kūrimo dalis, tai kaip vidinė ugnis nors ir pilna destrukcijos ji transformuoja, iš seno į naują. Mes, moterys, turime gerbti savo tylą, kai reikia izoliuotis, tuo metu nevaikščioti basomis kojomis, nesedėti ant šaltos žemės ir pasiimti tiek asmeninės erdvės, kiek reikia išbūti šiame cikle, kuomet energija, kuri buvo kurta naujagimiui visgi nėra išpildyta ir ji turi būti nukreipta per kitokią kūrybą. Kitu atveju tampame destruktyvios ir aršios, tik dėl to, kad neleidžiame sau kurti. Mes turime išmokti garsiai kalbėti apie savo limitus, apie tai kaip jaučiamės, apie tai kas mums nepatinka ir kokio gyvenimo mes norime. Ceremonijos metu visa naktį mano galvoje skambėjo žodis ,,Imki’’ (ang. ,,Receive’’), o mano dešinė ranka su ištiestu delnu į viršu nukreipė mano žvilgsnį į visai neseniai pasidarytą penkių gamtos elementų tatuiruotę. Augalų medicina man sufleravo, kad mes, moterys, turime išmokti imti be kaltės ar skolos jausmo, nes besąlyginė meilė, kurią gauname iš gamtos, vyrų, draugų per visus penkis elementus yra duota be palūkanų, kurios kapsi kas mėnesį. Imti, priimti ir dėkoti už galią be jėgos. Ir kaip mano pirmoji dvasinio kelio mokytoja ir draugė Ieva Žigonė pasakė ,,moterų vienybėje slypi be galo stipri galia. Galia be jėgos. Taikos ir gydančios meilės jėga. Mes galime viena kitą suprasti iš esmės.“ Kuomet mes išmoksime imti be jausmo, jog likome skolingos, jog turime dabar atitarnauti prasidės tikrasis kelias į meilę sau, nes Moters stiprybė prasideda, kai: JI žino ko nori, JI žino kur eina, o svarbiausia JI žino savo vertę!

AČIŪ UŽ KIEKVIENĄ MOTERĮ, SUTIKTĄ ŠIOJE KELIONĖJE. ,,I start with the appreciation of my own nature, that's my starting point’’