Jau metų pradžioje žinojau, kad išvažiuosiu ilgam ir gan toli, tad su savimi norėjosi išsivežti viską kas artima, įtikinti draugus vykti drauge, supakuoti rubuilį Maksą į lagaminą, tėvams parašyti atsisveikinimo laiškus ir pažadėti savaitinius pokalbius.
Dar neišvykus, mano viduje pradėjo formuotis ilgesio genas ir manymas, kad dalis mano identiteto prapuls nestovint ant istorinės tėvynės žemės, todėl norėjosi apsišarvuoti visa įmanoma išlikimo amunicija, apsikarstyti visais galimais Lietuvos atributais. Tad, puikiai suprantu, kodėl šiandien mano riešą apsivijusi trispalvė, ant kaklo kabo gintaro kristalų amuletas, o kaskart skrendant lėktuvu repetuojama ne išlikimo malda, o kalba, apie tai kur yra Lietuva, kokia ji įspūdinga, maža, bet didinga, kokie taurūs jos žmonės ir karališka gamta. Na, o atsiradus susidomėjusiam pašnekovui visuomet parodomas telefone išsaugotas We Love Lithuania nuotraukų albumas su nuostabiais vaizdais.
Ir šiandien, minėdama Tarptautinę Tautos Dieną ir tardama žodį LIETUVA, suprantu, kad dėka šios amunicijos, mano pulsas ritmingai žygiuoja trispalvės vingiais, o širdies dūžis krūtinėje paleidžia į orą gintaro dulkes, ir sakykit ką norit, tai gali skambėti banaliai, bet taip, stovėdama ant svetimos žemės aš jaučiu daug karštesnę tėvynės ugnį, nei būdama joje, nes kai netenki, supranti kokia gili meilė tavyje liepsnoja.
Dabar, nors ir esu toli, suprantu, kad būtent Lietuva ir jos žmonės man suteikė laisvės sparnus, dėl kurių taip sunkiai ir ryžtingai kovojo, būtent Ji man suteikė galimybę drąsiai, be baimės kalbėti apie istoriją, paveldą, ką patyrė mūsų tėvai, seneliai ir kokia yra laisvės kaina. Čia, Amerikoje, žmonėms nuostabą kelia mano susidomėjimas smulkmenomis, džiaugsmas mažais dalykais, todėl dažnai sulaukiu klausimo iš kur tai? Neretai atsakau, kad tai užkoduota lietuviškose šaknyse. Kitaip nei Lietuvoje, čia žmonės laisvę priima kaip duotybę, kalbą - kaip pranašumą, tuo tarpu mums, lietuviams, visa tai reikėjo atsikovoti, apginti, išlaisvinti, saugoti ir tausoti. Išgirdus posakį ,,gimęs su marškinėliais’’ arba ,,gimęs ant galinės mersedeso sėdynės’’ pagaliau suprantu ką tai reiškia, nes JAV, tokių apstu. Juk amerikiečiams patogus gyvenimas, laisva šalis, kurioje didesnį svorį turi žmogaus teisės ir laisvės, o ne pareigos yra savaime suprantamas dalykas. Tačiau man, tai yra šansas, duota galimybė veikti proaktyviai. Ir tikrai, būdama Havajuose, su grauduliu ir pasididžiavimu akyse stebiu čia sutiktos Vaivos šeimą, kuomet matau, kaip ji savo dukrytėms mašinoje dainuoja lietuviškas dainas nors namuose jų laukia tėtis, kalbantis kita užsienio kalba. Ir net dabar,Vaiva Rykštaitėyra šių laikų knygnešė, nes ji kovoja už Lietuvos identitetą, už kalbos išlikimą ir lietuviškus įskiepius savo vaikams. Tačiau yra ir kita lietuviško geno pusė, apie kurią nevisada drąsu kalbėti.
Biblijoje yra minimas 7 kartų ciklas, kuriam galioja ne tik Dievo dovanos, bet ir prakeikimai. Šias septynias kartas sudaro 64 tiesioginiai protėviai, o žmogaus genetiniame kode taip pat yra 64 trigubi junginiai. Galima būtų manyti, kad tai ir yra protėvių paveldas mūsų genetikoje. Apie 7 kartas kalba ne tik Biblija, Kanados indėnai, šventai tikėjo, jog žmogus atsako už 7 protėvių ir 7 provaikaičių kartas. Tad, protėvių genai ir jų pėdsakai mūsų charakteriuose aptikti ir moksliškai įrodyti gan seniai. O ir dažnas iš mūsų pastebime, kad esame daug panašesni į savo trečią kartą, tai yra į senelius, nei į savo tėvus. Iš antrosios kartos, mes paveldėjome išvaizdą ir įpročius, bet talentus, gebėjimus ir galimas profesijos užuomazgas gauname iš senelių. Ir taip, pati stebiu savo elgesį ir matau kiek panašumų turiu su savo močiute.
Kartą, antrą Kalėdų dieną, apsnigtu Molėtų plentu, nuvykau pas ją išsiilgusi pokalbio, kuris minėtų praeitį ir istorijas, kurias tik mūsų senoliai gali sekti. Atsisėdome ir ji man pasakojo apie visus romanus, kokie tik buvo iki senelio. Ir ką jus sau galvojate visuose juose mačiau save pačią, o ir močiutės ištarta frazė kaip pirštu į akį pataikė, ji atsilošė ir tarė, -,,kiekvienam sutiktam vyrui iki senelio aš tiesiai šviesiai rėždavau: aš ne to šiltnamio gėlelė, tad atstok…’’ Todėl, girdėdama tokias istorijas aš sulaikau kvapą, nes žinau, kad dalį scenarijų jau atkartojau savo gyvenime. Tačiau, tyrinėdama savo moterišką giminės liniją, nuo mamos, tetų, senelių pastebėjau daugiau nei vieną sutapimą. Visos jos sunkiai tikėjo meile, daugiau žiūrėjo į tai kaip į pareigą, savo vyruose ieškojo, ne partnerystės, o saugumo garanto, nuolat tarnavo ir slopino savo jausmus, nes įtikti tais laikais buvo būtinybė, kitaip pasirodysi storžievė ir netinkama pati. Ar nors viena iš jų yra laiminga šiandien, skaudu pasakyti bet ne, jos visos kentėjo, laidojo, liūdėjo, apverkė ir išdavė savo pačių jausmus vardant socialinio gerbuvio. Ir tie pasikartojantys ,,paternai” iš vienos giminės moters į kitą persiduodavo tarsi skausmo genas, kuris kaip įsisenėjęs sinusitas vis primena apie save, kartais atimdamas kvėpavimo, o kartais ir kalbos dovaną, reikšti tikruosius jausmus. Istoriškai lietuviškas genas buvo perpildytas nuolatinio atkaklumo kovoti už savo laisvę, garbę, kalbą, tėvynę, tačiau neretai po tokios aršios kovos sekdavo priespauda, kuomet tekdavo tapti paklusniu, nesiskundančiu, susivaldančiu, slopinančiu emocijas, matant kaip tavo žmoną prievartauja ar atima vaikus…
Lietuviai yra tauta, turėjusi traumuojančią patirtį. Mes buvome per prievartą ištremti ir priversti palikti savo gimtus namus, būtent todėl savo palikuonims perdavėme nesaugumo, o kartais ir neprisitaikymo jausmą. Ir tikrai, man išvykus į užsienį dažnai atrodo, kad kažkas nuolat į mane kėsinasi, bando nuvertinti, pažeminti. Pamenu lankydama savo močiutę, Žemaitijoje, žinojau jos skaudų neišdildomą Sibiro tremtinės statusą, tačiau vis tik norėjau sužinoti iš arčiau ką slėpė taigos užsklanda. Tačiau tą kartą ji tegalėjo pasakyti, kad mažai ką pamena, atmintis tarytum užsiblokavo, pasirinko pamiršti, atbukindama pojūčius, o svarbiausia ištrindama atsiminimus, bet palikdama skausmo randus mūsų visų genetikoje. Ir žinote, kai užsienyje manęs paklausdavo kokia išskirtinė lietuvio bruožo savybė mano atsakymas dažnai būdavo ,,hard worker’’ (liet. atsidavusiai ir sunkiai dirbantis). Mano atmintyje įsirėžė vienas dėdės juokelis apie lietuvius: pervargo lietuvis darbe, arė dieną naktį, todėl nusprendė pasiimti atostogas, kad galėtų garažo vartus perdažyti ir sutvarkyti daržinę…Juk po sovietmečio trėmimų tautinės aristokratijos beveik nebeliko, tad mus formavo žemdirbių mentalitetas, kuris bylojo apie sunkų darbą ir atkaklumą. Bet visgi, ar toje mano minimoje, išskirtinėje lietuvio savybėje, aš įžvelgiu džiaugsmą ir meilę gyvenimui, deja ne, aš jaučiu pareigą siekiat nuolat kažkam kažką įrodyti ir tautinės tapatybės stoką, nes ją nuolat bandė atimti, išplėšti iš rankų kartu su visomis lietuviškomis knygomis, paslėptomis po medinių grindų lentomis. Todėl kuomet pastebiu savo baimę, kad kažkas mane nori apvogti, suprantu, kad tai kraitis iš praeities.
Ar tu pastebi, kad tavo draugų rate yra žmonių, kurie vis baiminasi, kad kažkas bando jiems pakenkti ar pasisavinti kas jiems priklauso? Tai yra užprogramuota mūsų genuose. Istoriškai paveldėtą pyktį, nevisavertiškumą, nebrandumą ir agresiją dabar puikiai demostruoja mūsų ,,socialinis elitas’’, virtualioje erdvėje, žlugdantis vieną po kito savo kandžiais komentarais ir apsimesdamas kuriantis nuostabią šeimos idilę, kai veiksmai užkulisiuose byloja ką kitą. Ir toks elgesys yra suprantamas, kuomet atsigręži į savo protėvius, su visa pagarba ir meile supranti, kad jie tapo stojiškomis asmenybėmis tik todėl, kad tokios buvo aplinkybės, nes jausmai tuomet buvo nuvertinami, o svarbiausiu buvo laikomas tavo atliktas darbas. Ir taip, dabar suprantu iš kur mano tėvai, seneliai ir proseneliai turėjo užkoduotas nelaimingas santuokas, ,,vaškiniais’’ vadinamus sutuoktinius, kurie mažą ką žinojo apie jausmų pralaidumą ir už viską labiausiai vertindavo garuojančią šilto maisto lėkštę ant stalo, nes tai anuomet buvo deficitas.
Taigi, kartu su Lietuvos pilietybe aš įgijau ir lietuvišką genetinį rinkinį, tam tikras savo senelių, prosenelių savybes, kaip dvasios stiprybę, kaupimo instinktą, komunikabilumą, kūrybiškumą. Bet be viso to, kartu iš kartos į kartą buvo perduotas nevertės bei skausmo genas, kuris kartais priverčia jaustis nevertai laimingos šeimos, meilės ar geresnio gyvenimo.
Ir gal dėl to buvau įpratusi duoti, atlapaširdiškai priimti visus į savo gyvenimą, nesvarbu su kokiais tikslais jie atklysdavo. Ir taip kaskart dėka savo vardo, išgirsdama klausimą ,,Tai kur mano dovanos?’’, jausdavausi skolinga, turinti kažką duoti. Juk dešimt metų atgal deficitinė visuomenė kaip užstrigusi praeities plokštelė kartojo frazę ,,Jei duoda tai IMK’’. Tačiau pagaliau ištrūkau iš šios užburtos dainelės, vienam ypatingam žmogui, ištarus lemtingą frazę. Praėjusią savaitę jis mane netikėtai užkalbino valgyklos eilėje ir sužinojęs mano vardą, ištarė ,,Oh, so you are a gift’’ (liet. O, tai tu esi dovana) ir tai privertė mane pravirkti, kaip lietui iš giedro dangaus. Tai buvo šeštą dešimtmetį perkopęs Gerry, kuris buvo pasiryžęs dalintis, o ne imti. Kartu mes kalbėjomės apie skirtingas mūsų tautų kartas, gyvenimus tada ir dabar, o svarbiausia priėjome išvados, kad jausmų pralaidumas yra svarbiausia kokybiško gyvenimo sąlyga.
Visiems mums reikalingas vidinis širdies kompasas, kuris priklausomai nuo protėvių, gali būti kiek išsiderinęs, o galbūt tavojo kompaso rodyklės ne taip tiksliai žymi keturias pasaulio kryptis. Priklausomai nuo šeimos, vienų rodyklės įtemptos stipriai, o kitų palaidos, todėl abiem atvejais sunkiai atliekančios paskirtį. Šis vidinis kompasas tampa širdies instrumentu, kuomet stygos simbolizuoja rodykles, o grojama melodija – gyvenimo tėkmę.
Kommentare