Ir kodėl ši tyla ir prašymas sustoti sukėlė tokį ,,triukšmą‘‘ online? Kartais atrodo, kad šioje plotmėje, kurioje dabar skaitai šį tekstą, skamba ,,badaujančių‘‘ orkestras, griežiantis dantimis tik dėl pripažinimo. Ir matyt visi mes kažkada, o gal ir dabar, grojome šio orkestro sudėtyje arba bent jau stebėjome šį koncertą iš laido riterio/-ės ložės.
Ar dalį savo laiko praleisdamas socialinėje medijoje tu nesijauti, kad daugiau laiko skiri kitų žmonių gyvenimų stebėjimui, nei savo? Kada paskutinį kartą stebėjai savo realybę bei atsitraukei įvertinti kuriuo smuiku, joje grieži Tu. Ar yra buvę taip, kad kažko labai norėjai ir gavus supratai, kad tai visiškai ne tai ko norėjai iš tiesų, ir pasirodo, kad tas noras buvo tik labai meistriškai įsodintas svetimkūnis? Ar buvo dienų, o gal savaičių kai vengei veidrodžių, nes savęs juose nebepažinai?
Pamenu save, kuomet kartą sustojusi supratau, kad dalis mano norų, svajonių yra paskolintos, jas užmačiau pas kažką ant ,,sienos‘‘, jas nugirdau kažkieno ,,pokalbyje“, o save lipdžiau pagal eilę išrikiuotų XXI a. moteriai priskiriamų ,,must have‘‘. Buvau patogi, visada ėjau į kompromisą, jokių konfliktų, jokių kaprizų, maloni, retai kada kampuota ar nepatogi, jaučiausi, kad derėčiau prie kiekvieno sutikto visai kaip juodas, tuščias printas sueitų kiekviename namų dizaine. Juk minimalizmas valdo....Bet kur visame tame buvau Tikroji Aš su savo slaptais, autentiškais norais ir patyliukais sakomomis maldomis vakarais? Mano galvoje tuo metu ,,gėdingas originalas‘‘ buvo pigiai ir dar gerai nusiderėjus, kaip Egipto turguje, iškeistas į ,,visiems lengvai sukramtomą repordukciją‘‘.
Pamenu Havajuose sutiktas vaikinas retai kada šypsojosi, visad laikė akis nuleidęs žemyn, o burną dažnai slėpė po delnu, kuomet išgirsdavo kokį gerai susuktą juoką. Paklausus jo sesės, kodėl jis taip elgiasi, ir ji atvirai pasiguodė, kad brolis gėdijasi savo dantų. Po kelių mėnesių iš tos pačios draugės sužinau, kad dantys buvo sutvarkyti ir Joshua vėl gali šypsotis, bet sutikus jį taip neatrodė, jis vis dar glaudė savo braziliškų šaknų putlias lūpas, be prošvaisčių išvysti sveikus jo dantis. Man paklausus kodėl jis nerodo savo šypsenos visam pasauliui jis atsakė, kad taip įvaldė (ang. Mastering) ją slėpti, kad nebežino, kaip sugrįžti į natūralią būseną. Būtent taip nutiko ir man, aš buvau tokia imli pasisavinti netikrą identitetą, užslėpti tai kas sunkiai virškinama, buvau ,,išmasterinusi‘‘ savo asmenybę, kuri turėjo daugiau kaukių nei turi Didžiojo Dramos Teatro rekvizito kambarys. Juk ne veltui žodis asmenybė (ang. Personality) kilęs iš graikiško žodžio Persona, reiškiantį kaukę (ang. Mask). Susiklosčius tokiai situacijai prasideda išdavysčių maratonas, nes juk kaip gali kliautis, pasitikėti ir tikėti Reprodukcija. Nesilaikai duoto žodžio ir išduodi ne tik save, bet ir savo aplinkoje esančius žmones.
Kuomet Kolumbijoje vedžiau jogos pamokas ir prašydavau žmonių užmerkti akis, pastebėjau, kad žmonės nepasikliauja net savo klausa, atsimerkia ir tikrina ar tikrai pakėlė dešinę koją, nes regis tai ką girdime yra netikra, turime pamatyti tam, kad įsitikintume. Bet visgi užsimerkus yra daug lengviau išgirsti savo autentišką vidinį balsą. Havajuose bendravau su viena mokytoja, kuri pasakojo, kad nuo mažų dienų viename iš salos darželių vaikams yra diegiama autentiškumo samprata. Auklytė priėjusi prie kiekvieno vaiko su padidinimo stiklu klausia, kas gi užslėpta šiame nuostabiame kūrinyje ir laukia kol vaikas papasakos savo versiją. Nustokime žaisti slėpynes su Tikraisiais Aš.
Pradėkime genėti savo asmenybes ir aplaužyti joms šakas, įsiklausykime į savo širdis. HeartMath Institutas, tiriantis širdies ir proto darnumą, teigia, kad širdis siunčia protui daug daugiau signalų, nei protas siunčia širdžiai. Tai akivaizdžiai įrodo, kad širdis beldžiasi ir nori būti išgirsta, tuo tarpu protas gieda tą pačią giesmelę. Juk mes buvome sukurti ir pagaminti Kūrėjo, kaip autentiški Originalai, poetizuoti ir išmylėti, ne veltui poetas (angl. Poet) kilęs iš graikiško žodžio reiškiančio pagaminti (ang. To make). Jis mus, kaip poetas kūrė, lipdė ir svajojo apie mus dar mums negimus. Vedų kultūroje kiekvienas žmogus laikomas aukso luitu, kurį šlifuojant, visai kaip vienoje iš šių nuotraukų, pasirodo tikrosios brangenybės ir aukso plunksna gyslomis pulsuojanti kūrybinės energijos arterija.
Comentarios