ODĖ SMARAGDINIUI KOLIBRIUI. Peilio ašmenimis iš naujo sukalibruota intuicija

Pasitikėti Visata atrodė taip lengva, kol viskas buvo gražiai sustyguota pučiant palankiems Havajų Pasatams. Laikas labiausiai izoliuotoje pasaulio saloje kvepėjo mėdaus mėnesio saldumu, nes slenkant dienoms, atsiduoti ženklų malonei ir planuoti dienai į priekį buvo taip lengva. Visgi proto neramumai dėl artėjančios kelionės į Kolumbiją beldėsi į širdį, keldami tornadus ramiame sielos vandenyne.

Ir taip, įspausta proto negalios į kampą, pradėjau ieškoti krypties, aiškaus plano, tačiau ne vedina intuicijos, o greičiau baimės leisti viskam tekėti sava vaga. Savęs įtikinimo menas, kurį buvau taip ištobulinusi per dvidešimt devynerius metus lėmė, kad iš įpročio kontroliuoti priimtas sprendimas buvo palankiai įvertintas ir leido ramiai miegoti. Visgi širdimi jaučiau, kad pardaviau sau gražias Google paskyros sugeneruotas Kartachenos ir Santa Martos miestų nuotraukas, užsimerkiau prieš tam tikrus faktus apie Kolumbijos karibų pakrantę ir net nepastebėjau, kaip jau skridau virš Ramiojo vandenyno leisdama savo gomūrį sužadinti pirmaisiais oro linijų tiekiamais keptais bananais. Žinoma, Audickaitė kaip visuomet su nuotykiais, tik šį kartą pamestas ne jogos kilimėlis, o kiek riebesnė, 17kg sverianti kuprinė. Visgi, atkaklumas ir ispanų kalbos žinios padėjo pastarąją atgauti per 48 valandas, su geriausios draugės pagalba, kerpant uodegas Amerikos oro linijų darbuotojams. Po puikių dienų praleistų Kartachenoje bei Sierra Nevada kalnuose, po mėlynojo Morfo drugio palaiminimų su šypsena veide leidausi į savanoriavimą viename iš Santa Marta hostelių. Nujaučiau, kad protas širdžiai pakišo į NOMADS popierėlį įvyniotą nuodingą cukraus dozę, tad kaip buvusi marketingistė užkibau ant savo pačios anksčiau naudoto kabliuko. Gyventi FLAMINGO co-working erdvėje, kitaip tariant tropinėje ofiso imitacijoje, laisvai samdomų freelancer darbuotojų rojuje, kurio daugelį durų puošia SMARAKDINIŲ KOLIBRIŲ atvaizdas (kuris vis patraukdavo akį), rytais už gretimų durų esančiame hostelyje savanoriauti kaip padavėjai tiekiant pusryčius, o po pietų naudotis ofiso erdve savo asmeniniams reikalams. SOLD OUT...Atrodė puikus planas užbaigti savo tinklalapį ir kur reikia užmerkti akis, ypač kuomet TROPICAL BREEZE hostelio aplinka vakarais virsdavo SIN CITY klastote.

Žinojau, kad Morfo drugys, sutiktas Sierra Nevada kalnuose, pranašavo apie žaibišką dvasinį augimą, tik nemaniau, kad jis bus nusėtas mano tolerancijos išbandymų virtine. Buvau tikra, kad galiu pakęsti daug, gyventi su dar šešiais asmenimis viename kambaryje - iššūkis, bet pakenčiamas, kasdien užmigti su Daddy Yankee ir naujausiu regetono hitu, matyti alkoholio pritvinkusius paauglius, girdėti besisukantį asmenybinių kompleksų nusėstą ,,Truth or Drink‘‘ ruletės ratą, kuris turistus skatino mesti vieną drabužį po kito, stebėti geriausios ,,Blum‘‘ sistemos stalčius primenančius važinėjančius jaunuolių žandikaulius nuo neseniai nosimi diriguoto kokaino takelio, visa tai pakelti buvo įmanoma... Žinoma, kasdien maitindama save tik pozityviomis mintimis, dėkodama už nuostabų kolumbiečio šefo Armando gaminamą maistą, šviežius vaisius, saulę, užsimezgančias draugystes, kasdien atliekamą jogą atogrąžų terasoje ir laisvomis dienomis reabilitaciją prie Karibų jūros, vardan tikslo galėjau atlaikyti dar ne tiek. Tačiau toksiška ir energetiškai negatyvi aplinka labai greitai pradėjo slopinti gyvybinius mechanizmus ir išderinti vidinį sielos kompasą. Kad ir kokią pozityvumo skūrą beturėčiau, vidinis pašaukimas staugė viduje žinodamas, kad laikas sugrįžti į kelią dėl kurio leidausi į šią kelionę. Žinojau, kad šioje aplinkoje man buvo likusios dar dvi savaitės, po kurių laukė puikus atpildas, Gvatapė miesto spalvos ir Vipassana tylos stovykla. Tad sukandau dantis ir nutaisiau ,,Merės Popins rožą‘‘, kad tik staiga neprapliupčiau nepasitenkinimo keiksmais, visgi sprendimą čia atvykti priėmiau pati nieko neverčiama...

Tą lemtingą sekmadienio rytą stebėdama Santa Martos gatvėje vietinių pardavėjų riksmus siekiant parduoti kuo daugiau godžiai prisirpusių avokadų, šviežiai paruoštų pasiflorų ar žaliųjų citrinų limonadų priėmiau sprendimą kiek atitolti nuo socialinės medijos, tad pranešiau visiems artimiesiems, kad keliom savaitėm išeinu vadinamojo ,,social media detox‘‘, kad galėčiau daugiau laiko skirti išgyvenimui ,,toksiškose Karibų pakrantės didmiesčio džiunglėse‘‘. Nuotaikos buvo gan niūrios, tačiau žinojau turinti įsipareigojimą likti dar dviem savaitėm, tad nusprendžiau save pradžiuginti išsirinkdama viešbutį artėjančiai kelionei į Gvatapė miestelį. Radus puikų pasiūlymą, kur pro kambario langus atsiveria lyg margės dėmėmis ežerų išmargintas Gvatapė kraštovaizdis, suteikiau sau laikiną pasitenkinimą ateitimi ir kūriau planus apie tai, kaip po darbų žingsniuosiu stebėti saulėlydžio, kuris Santa Martos jachtų prieplaukoje itin nuostabus. Tą rytą jausdama ypatingą slogumą užprašiau Visatos kokio aiškesnio ženklo ar rimtesnės priežasties, kodėl galėčiau palikti šią aplinką anksčiau laiko. Ir ką jūs sau galvojate, nei kasdienis rytinis šaltas dušas (pakrantėje karšto ir nerasi), nei kasdieniai žaibų, griaustinių paradai, nei nemigo naktys ar gretimoje lovoje girdimos kambariokų sekso aimanos, niekas manęs neprivertė priimti sprendimo kaip antai tas ypatingas Sekmadienio vakaras.

Tą vakarą Santa Marta buvo pažymėta taikliais žaibais, griaustiniais ir net išmuštais visame mieste elektros saugikliais, o tai įvyko būtent tą akimirką, kai aš laikydama suplyšusios suknelės atraižas lėkiau savo hostelio link, kiekvieną žingsnį pažymėdama krauju. 6.30 pm vienoje iš centrinių Santa Martos gatvių buvau užpulta dviejų vyriškių, kurie grasindami peiliu norėjo atimti rankoje laikomą telefoną. Žinoma, nebūčiau aš žemaitiško kraujo jei neatstovėčiau, tik nežinau, ar tą kartą gyniau vienintelę priemonę susisiekti su savo artimaisiais ar visgi, gyniau tą dar neprarastą intuicijos krislą nešdintis iš šio miesto kuo toliau. Įdomus sutapimas, kad būtent tuo metu, mano ausinių laido gale klausomame podcast‘e aidėjo frazė ,,pasikliauk savo intuicija‘‘. Atsikračiusi užpuolikais, kurie labiau nei aš buvo išsigandę savo poelgio, oriai susirinkau į dvi dalis perpjautos suknelės dalis ir susitvarsčiau durtinę žaizdą, kuri greičiau priminė išskobtą havajietišką kanojos atvaizdą dilbyje. Po šalto dušo pirma ką padariau, tai nusipirkau artimiausius lėktuvo bilietus į Guatapė miestą. Šias pirmąsias savaites Kolumbijoje gražiausia buvo stebėti savo patirtį ir matyti, kaip vadinamasis sinchroniškumas arba dieviškasis orkestras (ang. remarkable synchronicity or divine orchestration) kibo į darbą, man vos uždavus prašymą kuo greičiau mane ištraukti iš Santa Marta aplinkos. Tą patį vakarą prieš perkant lėktuvo bilietus, į Google suvedžiau ,,the safest spots to visit in Colombia’’ ir pirmu punktu pasirodė Guatapė, kur jau buvau įsigijusi porą naktų viešbutyje, tad tereikėjo paankstinti viešnagės datą, o suvedus ,,Volunteering positions in Guatape’’ radau ekologišką fermą, kuri ieškojo žmogaus, galinčio pasidalinti jogos žiniomis. Jau kitą dieną turėjau patvirtintą 10 dienų nakvynę viename jaukiausių Guatapė viešbučių, patvirtiną jogos mokytojos poziciją ir priimtą registraciją į Vipassana tylos stovyklą. Viskas įvyko taip greitai, kad tik dabar suprantu, jog fizinis užpuolimas buvo tik cherry on top. Kai į tavo sielos ramybę tiek daug kartų kėsinosi energijų lygmenyje, fizinė ataka prilygsta tik daug gilesnio ledkalnio viršūnei.

Man teko suprasti, kad tokiu būdu mano intuicija nustojo mandagiai belstis ir galų gale spirdama iš kojos atsidarė duris ir sugrąžino mane į tikrąjį pašaukimo kelią. Vos atvykusi į Guatapė sunkiai laikiau ašaras iš laimės, nes tai buvo daugiau nei galėjau tikėtis. Jausmas priminė sugrįžimą į Lietuvą, kuomet tave supa ežerai, o prigulus ant dobilų pievos aplink šokinėja žiogai. Viena gražiausių akimirkų visoje šioje istorijoje buvo kuomet palikusi lagaminus viešbučio kambaryje aš išėjau į terasą ir prisėdusi ant kelmo užsižiūrėjau į nuostabų žiedą, prie kurio netrukus priskrido SMARAKDINIS KOLIBRIS, ir tvyrodamas ore, man pirmą kartą matančiai šį nuostabų sutvėrimą, patvirtino, kad nuo pirmos minutės kai įžengiau į FLAMINGO co-working space buvau lydima ir saugoma Visatos. Kolibriai savo sparnais suka aštuoniukes, taip nešdami žinią apie begalybę (ang. Infinity), o taip pat atkaklumą, adaptaciją ir laukiamus plačius horizontus. Kolibrio palyda nusitiesė iki pat El Carmen De Viboral miestelio, kur laukė savaitė tylos. Rytinės jogos sesijos metu, kolibris pasibeldė į medinės terasos langą taip dar kartą patvirtindamas, kad einu teisingu keliu.

Kiek vėliau stebėdama vis daugiau sutiktų kolibrių bučinius žiedams (portug. ,, beija-flor’’ - gėlių bučiuotojas) stojau akistaton su savo EGO, nes būtent jis buvo atsakingas už tai, kad jaučiausi itin drąsi sutemus viena palydėti saulėlydį Santa Martoje, būtent jis atsakingas už tai, kad vedina azarto Tailande paslydusi ant šlapių akmenų kritau į krioklį ir vos išvengiau rimtų sužalojimų, būtent jis atsakingas už patirtą avariją su motoroleriu Havajuose, pernelyg drąsiai manevruojant gatvėmis pilant tropinei liūčiai. Visa EGO persmelkta drąsa man galėjo kainuoti gyvybę, todėl galų gale supratau, kad being stupid brave caused me to risk my life and finally understand that life is happening not to me, but FOR ME. Juk dažnai mes tik tuomet kai kūnas pradeda kraujuoti stabtelim ir suprantame, kad kažkas negerai, tačiau kraujuojant sielai tempiam iki paskutiniųjų ir liepiam kantriai laukti kol žaizda užsitrauks, vietoj to, kad kol viskas dar šviežia išoperuotume ir transformuotume tai ką teko patirti ir apie tai bylotų tik atminimas, o ne platus randas ir kelios siūlės sielos gelmėj.

Galų gale supratau, kodėl neradau ramybės Santa Martoje. Kuomet leidi savo protui šaltakraujiškai valdyti tavo sprendimus, pradedi ilgėtis savo grynosios intuicijos, kuri sužydi tik dabartyje. Kartą paragavusi ,,tik čia ir dabar, buvimo dabartyje’’ nektaro ir vėl sugrįžus į proto vingrybes ir ateities planavimus, ilgiesi to jausmo visai kaip adrenalino. Juk estramalus sportas būtent paremtas ,,kaifu’’ būti čia ir dabar. Lygiai taip, mes galėtume dienų dienas stebėti augintinius ir jų žaidimus, tik todėl, kad jie nuolat gyvena dabartimi, dėl to norime juos įsileisti į savo širdis, kad bent kiek primintų apie tą geidulingą jausmą. Noras pasikliauti Visata, bet nežinojimas, kaip atleisti iš pareigų protą vertė mane stumti save į pavojų. Aš nesąmoningai taip norėjau jaustis dabartyje, kad rizika viską prarasti pasidarė labai saldi. Neveltui angliškai present reiškia tiek dovaną, tiek dabartį. Sutikusi trisdešimtmetį tyloje, apsupta Kolumbijos miškų aš dar kartą įsitikinau, kad gamta mūsų sąjungininkė širdies reikaluose. Paskutinę tylos dieną po vienos iš meditacijų ant mano pledo nutūpė ir paskui ant delno geram pusvalandžiui liko tūpėti mano kelionės pranašas Morfo drugys, kuris atnešė pasitikėjimą tos dienos rytą priimtu sprendimu. Šiandien noriu patarti nenustoti žavėtis dabartimi ir pasitikėti Visata, nes ji moka nustebinti. Ir iš tiesų galiu patvirtinti, kad po viso šio patirčių karnavalo, aš pagaliau galiu pripažinti, kad atėjau į pasaulį ne su drąsia, ego varoma asmenybe, o su drąsia siela kovoti už savo pašaukimą ir nuo šiol vienareikšmiškai klausytis savo intuicijos. Nes asmenybė tai tik karminė energija sielai išgyti, vadinamasis dar vienas sielos veidas, kuris suteikia galimybę išmokti reikalingas pamokas.

,,The personality emerges as a natural force from the soul. It is an energy tool that the soul adapts to function within the physical world. When the personality comes fully to serve the energy of its soul, that is authentic empowerment‘‘ Gary Zukav, Seat of the Soul