top of page

ODĖ MORFO DRUGIUI. Grąžink, man širdies balsą

Praėjusių metų gruodį metusi savo darbą ir patraukusi keliauti po pasaulį turėjau mintyje vienintelį tikslą – atgauti vidinį širdies balsą ir išgryninti intuiciją. Tuomet paveikta vartotojiškos visuomenės aš nebepajėgiau išgirsti ko geidė širdis, nemačiau ženklų, nejaučiau aukštesnės jėgos vedimo ir kontroliavau kiekvieną savo žingsnį planuodama viską iš anksto ir nepalikdama laisvos vietos visatai pasireikšti. Iš dvasinio stygiaus kimšau į save ne tik beskonį maistą, bet ir pasikartojančias patirtis, nereikalingos informacijos kiekį, kad tik pasijausčiau PILNA.

Ir vis tik jaučiau, kaip nevertės jausmas buvo taip giliai įsišaknijęs, kad jį reikėjo transformuoti ne tik su didžiule meile, bet ir su padėka, kad gana skausmingu būdu mane mokė save mylėti. Ir taip, išvykusi aš pagaliau pradėjau įsiklausyti, pirma pradėjau girdėti savo kūną ir fizinės būklės negalavimų priežasčių ieškojau sielos labirintuose. Kiek vėliau išmokusi nebeteršti savęs ir atsisakiusi mėsos bei alkoholio aš pradėjau išgirsti vidinio balso šnabždesius, kurie pagaliau dabar, po pusės metų kelionių, išaugo ne tik į skambų širdies balsą, bet ir peraugo į nuolatinius vidinius dialogus. Pokalbiai su savimi išmokė mėgautis vienatve ir draugija, kuri praturtina, nes visus atsakymus į klausimus nešiojamės viduje. Mano intuicija pagaliau it lynu skriejo per vidines džiungles, kuriose civilizacija buvo palikusi neišdildomą žalą. Aš pagaliau pradėjau suvokti vidinius procesus, o svarbiausia matyti, girdėti ir jausti. Suartėjau su visais keturiais elementais, ugnimi širdyje atrasdama veiklas, kurios manyje kursto vis dar degančias žarijas, vėju plaučiuose, kuris palankiai pučia žymėdamas mano naujas kryptis, žeme kauluose, kuri byloja apie tvirtybę ir sugebėjimą sustoti bei vandenynu sieloje, kuris priklausomai nuo aplinkybių kaip ir mano asmenybė nusidažo tuzinu mėlynų atspalvių, kuriuos visus siekiu pažinti.


Daugelis manęs klausė, ką tu ten Pietų Amerikoje darysi, iš kur tas šauksmas ten vykti, ar esi tikra, juk visiškai nepažįsti nei žemyno, nei žmonių, ar tikrai neklysti pasikliaudama širdies balsu? Ir taip retkarčiais jaučiausi turėdama parduoti kitiems mintį, kad verta klausyti savo širdies. Bet galų gale mes esame niekam nieko neskolingi ir neturėtume iš kitų to tikėtis. Kaip kūdikis gimdoje nemato mamos išorės ir formos fiziškai, bet visa širdimi tiki, kad ji juo pasirūpins, taip aš tikiu, kad esu visatos vaikas ir manimi rūpinamasi iš aukščiau. Ir galiu patikinti, kad kai atmerki akis ir atveri širdį pradedi taip subtiliai ir tyrai jausti tai kas tau naudingiausia, kad darosi sunku patikėti kaip komplikuotai apie gyvenimą aš galvojau anksčiau. Jau Havajuose po nuostabaus pasiplaukiojimo su trimis laukiniais delfinais supratau, širdis šaukė, kad kitas iššūkis bus aptikti rajas ir su jomis paplaukioti. Vienintelė galimybė tai padaryti nemokant 130$ buvo savarankiškai, vėlai vakare pusvalandį plaukti iki laivo, kuris su prožektoriais apšvietęs vandenyno dugną pritraukia planktonus, kuriais minta rajos. Mintis buvo regis nebloga, bet įvertintus tai, kad prieš savaitę, Havajų naujienos informavo apie keletą ryklių išpuolių lankytinuose paplūdimiuose, idėja apie plaukimą naktį kiek šiurpino.


Tačiau, smalsumas nugalėjo ir ryžausi šviečiant sidabrinei pilnačiai pasiekti laivą ir atlaikyti visus vėjo daužomų bangų purslus su kaip niekad drebančia širdimi. Pusvalandis tą kartą atrodė kaip tikra amžinybė, nes kiekviena mėnesienos sidabro dulkė vandenyje rodėsi it ryklio pelekas. Pasiekusi laivą supratau, kad kol kas rajos nematyti, tad plūduriavau paviršiuje kaip planktono patelė lūpomis sugerdama sūrius vandenyno trupinius. Ir staiga išvydau ją, karališkąją rają, viena įdomiausių rūšių, pasižyminčia didžiausiu savo peleko skersmeniu. Atrodė, kad savo plokštuma ji laisvai galėtų apglėbti dešimtis smalsuolių. Rajos pelekai buvo tokie grakštūs, kad jos plevėsavimas link šviesos priminė šokį arba koridos skraistės sparnų klostes. Ir staiga prie jos prisijungė dar dvi milžiniškos, vandenynų karalienėmis laikomos rajos (ang. Manta ray). Trys šokėjos stiebėsi į šviesą, demonstruodamos savo šviesias papilves ir taip staigiai nerdamos į tamsų dugną, kad tokiai akrobatikai sunkiai kas prilygtų. Patirtis buvo neeilinė, o ir gražus sutapimas, kad trijų delfinų kolekciją, dabar papildė trys įstabios rajos. Ir visgi magiškas skaičius trys nedavė ramybės, tad pasidomėjau, jog šis skaičius mūsų gyvenime yra itin reikšmingas, ne tik kaip pilnatvės, trejybės ženklas, bet ir kaip priminimas, kad siekiant harmonijos, negalima užmiršti nei vieno iš trijų elementų. Regis visatos kūrėjui šis skaičius itin patiko, net sunku patikėti kiek trio aplink rastume, nuo siela&kūnas&dvasia, laikas&erdvė&materija, praeitis&dabartis&ateitis, ilgis&plotis&aukštis, kieta&skysta&dujos, planetos&žvaigždės&galaktikos iki H2O. Magiškoji trinity byloja apie tai, kad nesvarbu kur keliautum, visi trys elementai yra arba tavyje, arba tave supa. Sugrįžtant prie rajų, stebėdama jas susimąsčiau kokia galinga yra šviesa, juk mes lygiai taip kaip ir rajos stiebiamės į šviesą, visai kaip ir sėkla prasibrauna pro dirvožemį tik tam, kad galėtų išvysti saulės spindulius. Juk mums šviesa yra ne tik paros metas, ,,šviesiu‘‘ laikome ir tą, kurio protas, bei siela regis švyti.


Kolumbijoje gimdymo procesas vadinamas ,,Dar la luz‘‘ (ang. Give the light), o tai reiškia, kad čia manoma, jog su šviesa ateina gyvybė. Vos atvykus į Pietų Ameriką mane ir toliau lydėjo šis šviesos fragmentas, pavyzdžiui dėliodama savo maršrutą netikėtai pamačiau nuostabaus grožio meno kūrinį Meksikoje, o pavadinimas dar kartą priminė, kad stebėčiau ženklus, nes jie kaip kelrodžiai man nurodo, kur keliauti. Kūrėjo Daniel Popper instaliacija (žr. pirma nuotrauka) Tulum apylinkėse, pavadinimu ,,Ven a la Luz‘‘ (ang. Come into Light) pastūmėjo Meksiką įtraukti į kelionės sąrašą. Šviesos galia įsitikinau dar Lietuvoje, regos gerinimo stovykloje, kuomet šviesos terapija mano akis viena dioptrija pagerino per 10 dienų. Na, o vienas gražiausių visatos siunčiamų ženklų eiti šviesos keliu buvo praėjusią savaitę keliaujant Sierra Nevada kalnais. Važiuodama motociklu aukštyn į kalnyno viršuje įsikūrusi viešbutį aš buvau nustebinta vieno svečio, Morfo drugio (ang. Morpho butterfly) palydos, kuris skriejo virš mano galvos keletą minučių iki tol kol dingo miško glūdumoje. Tai buvo vienas gražiausių dalykų, kokių esu mačiusi gyvenime. Mėlyno sodrumo, švytinčių sparnų savininkas kaip reikiant susuko man galvą, jaučiausi įsimylėjusi...Atvykusi į viešbutį, jame sutiktai kanadietei pasigyriau, kad pirmą kartą gyvenime pamačiau Morfo drugį, o ji su šypsena perdavė, kad Amazonės džiunglėse šie gyviai turi stiprią dvasinę reikšmę, jie praneša apie laukiamą transformaciją, sėkmę, tai dvasios, visatos žinutė tau apie būsimus pokyčius. Tai išgirdus susijaudinau dar labiau, o ir faktas, kad tose apylinkėse šių drugelių nėra tiek daug, kaip Amazonėje, mano patirtį nudažė autentiškumo spalvomis. O įdomiausia tai, kad jie savo mėlynumu užburia tik dėka šviesos. Deimantinės plokštelės, esančios ant Morfo drugio sparnų membranų, leidžia šviesai lūžti ir suteikti mėlynos spalvą.

Galų gale ne tik šiuo atveju, bet apskritai gamtoje šviesa yra ne tik esminė gyvybės funkcionavimo sąlyga, bet ir būtina sąlyga spalvų įvairovei. Psichologiškai yra įrodyta, kad organizmo aktyvumas bei nuotaikų kaita priklauso nuo šviesos, tad mano prioritetas renkantis namus, kelionės eigoje visuomet yra langas ir dienos šviesa. Nes savo rytą aš pradedu padėka už naują dieną ir šviesą, kad galiu būti gyvybinga ir aktyvi. Bet kaip ir minėjau net ir gyvenimo apšvietime mes turime rasti harmoniją, neveltui ir čia susiduriame su trejybe - šviesa&prieblanda&tamsa. Be tamsos, nežinotume kas yra šviesa. Juk jei tu neturi šešėlio, tai reiškia, kad nestovi šviesoje, tad mūsų tamsa taip pat yra svarbi sudedamoji gyvenimo dalis. Ir taip, mano širdies balsas dabar veda mane šviesos keliu, bet jame aš susiduriu su daugeliu šešėlių. Būtent todėl keliaudama ir sutikdama žmones aš žinau, kad man nesvarbu kuri tamsos ar šviesos pusė sveria jų gyvenimo svarstykles, bet man svarbu, kad jie norėtų išgirsti savo širdies balsą.


Kartą Havajuose jogos pamokoje, mokytoja vedė meditaciją, kurios metu išgirdau mano dabartinio gyvenimo mantrą:


,,I don‘t care how old are you, but I want to know if you are brave enough to fool yourself and to wake up your inner child, I don‘t care if what you say is true, but I do care if you are ready to dissapoint other just that you could stay truthful to yourself, I don‘t care how strong or brave you seem, but I want to know do you run from pain or you sit with it without trying to get rid of it. And lastly I do care are you enjoying your company in your lonely moments when you feel both dark and light inside of you‘‘ (liet. Man nesvarbu kiek tau metų, bet aš noriu žinoti ar tu pasiruošęs apsikvailinti tam, kad pažadintum savo vidinį vaiką. Man nesvarbu ar sakai man tiesą, bet man svarbu ar esi pasiruošęs nuvilti kitus tam, kad liktum tiesus ir ištikimas sau. Man nesvarbu koks stiprus ar drąsus esi, bet aš noriu žinoti ar tu bėgi nuo skausmo, ar visgi moki su juo išbūti nebandydamas jo sunaikinti. Ir galų gale man svarbu ar mėgaujiesi savo kompanija akimirkomis kai esi vienas ir kai jauti tiek tamsą, tiek šviesą savo viduje).

10 views0 comments

Recent Posts

See All

Comments


bottom of page