Kolumbija. Ispanijos kolonizacijos stiliaus fazenda, Koridos gelsvo raudonio smėlio spalva, išdažytomis sienomis ir vijokliniais augalais, kabančiais tarsi kriokliais nutįsusiais voratinkliais. Dienos kaitroje daugiau nei trisdešimt mūsų susėdę ant šaltų grindų, gerdami visus tropinių paukščių fuzijos garsus, su degančiomis akimis laukėme kol Jis pasidalins dar viena savo ar kokio vagies gyvenimo istorija. Jei tu kada jautei tą neišdildomą norą, kuomet burnoje renkasi seilės nuo galvoje sukurto įspūdžio, išgirsti dar vieną tavo senelio istoriją, žinai apie kokį jausmą kalbu.
Jis - buvęs vyriausybės advokatas, vėliau tapęs arabiškų šokių mokytoju, o dabar įšventintas į Gvatemalos kunigus, paskirtas šventųjų ugnies ceremonijų už Pietų Ameriką vedlys ir nušvitęs jogas, kažkada pažinęs ne tik žemiškus svingerių vakarėlius, bet ir dangiškas šamanų apeigas. Tą dieną mano mokytojas pradėjo kalbą šypsodamasis kaip vaikas, matydamas kiekviename iš mūsų tokį unikalų potencialą ir tokią meilę, kad regis sielos skrodimą jis atlikdavo vienu akies mirksniu. Ir nei vieno jis neišsižadėjo, nes žinojo jog nėra nei gero, nei blogo, nei teigiamos, nei neigiamos energijos, nei teisingo, nei klaidingo pasirinkimo, viskas priklauso nuo to, kokiu fotokameros objektyvu tu pasirenki užšaldyti šią akimirką savo atmintyje.
Dualizmas buvo tos dienos tema. Peilis - pirmasis jo pavyzdys. Geras ar blogas? Jei jis žudiko rankose - blogas, jei jis ant virtuvės darbastalio - geras, jei jis chirurgo rankose – būna visaip...Tad šiuo atveju pasitvirtina, jog turinys yra karalius, bet kontekstas yra King Kongas. Dažnai nežinodami konteksto puolame smerkti turinį ir įsprausti save į dualizmo aklavietę.
Istorija, kurią išgirdome skambėjo taip: Gyveno senolis ūkininkas, kuriam dirbti žemę, buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis. Jo sveikata pradėjo šlubuoti, tad geranoriški kaimynai jam nupirko arklį, kad padėtų žemę arti. Vieną dieną, arklys pabėgo ir kaimynai tarė ,,Kaip blogai“, o senolis atsakė ,,Nebūtinai‘‘. Arkliui atsiradus, kaimynai tarė ,,Kaip gerai‘‘, o senolis ir vėl atsakė ,,Nebūtinai‘‘. Nuo tos dienos senoliui žemę arti padėjo jaunuolis sūnus, kuris vieną dieną nukrito nuo arklio ir susilaužė koją, kaimynai tarė ,,Kaip blogai‘‘, o senolis atsakė ,,Nebūtinai‘‘. Kaimynai susiėmę už galvų nesuprato ką sau mano senolis taip kalbėdamas. Tą dieną per kaimą keliavo kariuomenė ir rinko jaunuolius tarnybai į karą, kadangi senolio sūnus buvo sužeista koja, tą kartą jam nusišypsojo sėkmė, o galbūt...,,Nebūtinai‘‘....
Po šios istorijos mirė daugelis turėtų principų, vertinimų, situacijų pasmerkimų ir siekis spręsti tai, kas mano kelyje dar nepasirodė. Prisikėliau iš mumijos tvarsčių gniaužtuose suvaržytų įsitikinimų kas yra gerai, o kas yra blogai. Pradėjau džezuoti gyvenimą atsimindama vieną aforizmą – Dievas rašo tiesiai vingiuotomis linijomis (angl. God writes straight with crooked lines), reiškiantį, kad net jei tavo gyvenimas greičiau primena vingiuotą kelią, nei tiesiąją, žinok, kad Dievas vistiek pasiekia įgyvendinti tau skirtą autentišką misiją, padėdamas įveikti tik tavo galvoje klaidomis laikomus ir vadinamus ,,klystkelius’’.
Todėl kitą kartą kai norėsi ginčytis dėl vienos vienintelės tiesos, tiesiog pažvelk į tai su šypsena ir atpalaiduoki raumenį. Juk šypsena ir gimė kaip atsipalaidavimo reiškinys stebint kūdikius. Mamai baigiant žindyti vaikelį, jo veido raumenys atsipalaiduoja ir gravitacijos veikiami burbuliai žandai nusvyra žemyn į šonus taip atleisdami veido raumenis ir suformuodami pirmąją mažylio šypseną, kaip pasitenkinimo, pilnatvės, sotumo ir visiškos laimės simbolį. Taigi, naivi šypsena pralaužia bet kokius įsitikinimų ledynus, o ir jos galią pasaulyje patvirtina vienas angliškas posakis – apvogtasis, kuris nusišypso, pavogia kažką iš vagies (angl. The robbed that smiles, steals something from the thief). Tad, jei tikrai dabar matai tik juodą aplink, atsimink tai NEBŪTINAI blogai ar gerai.
Šią nuotrauką dedikuoju posakiui: jei gyvenimas tau pameta citrinų, išsispausk limonado ir nusišypsok karmai į akis.
Comments