,,Sis zodis Havaju kalboje reiskia – SEIMA. Vietiniai teigia, kad geros seimos receptas yra 3 puodeliai ATLEIDIMO, 1 tona DRAUGYSTES, ziupsnelis VILTIES, pilnas saukstas JUOKO ir beribe MEILE. Butent siuos tris svarbiausius gyvenimo puodelius, pilnus ATLEIDIMO, gyvenimo barista man pateike vos pradejus girdeti savo sirdi ir isejus is kasdienio triuksmo. Siandien noriu paatvirauti ir papasakoti savo kriksto Havajuose istorija, nes manau, kad retas is musu uzduodame savo tevams ir sau klausima, ka jiems ir man reiskia KRIKSTAS.
Mama minejo, kad nakti pries man gimstant, dangus su zeme maisesi, zaibai, lietus ir griaustinis sukele puse ligonines ant koju. Tad tokia ir gimiau … nerami, audringa, paliesta visu stichiju, su daug asaru ir nemigo naktu. Mano nuostabiai, gelezines kantrybes mamai krikstas simbolizavo galima ramybes ir palaiminimo suteikima, kuris mane nuramintu. Taip ir nutiko, taciau kriksto diena ji stovejo pries altoriu viena, mano tetis Grazvydas ta karta dalyvauti negalejo, o po keliu metu jis zuvo. Po to mano gyvenime atsirado tetis Zenonas, kuris nuo pat mazu dienu i triju metu panelyte ziurejo kaip i pilnaverte piliete, kuri gali duoti patarimus ir reiksti savo nuomone. Jis nesikiso i mano asmenybes formavima, is meiles bei baimes mane pazeisti ar sugadinti, tad savo ruoztu suteike man visa imanoma gerbuvi. Uzaugau su meiles ir rupescio injekcijomis, taciau visada jauciau, kad kazkuri mano identiteto dalis blaskosi, pasimetusi tarp dvieju pasauliu. Ir taip, anksti netekusi tecio, visa gyvenima jauciau trukuma, nepritekliu, tarytum nuolat skraidyciau padebesiais, o ne tvirtai stoveciau ant koju.
Pasak Indijos zyniuoniu, vaikai, kurie neteko tecio ankstyvoje vaikysteje, turi problemu su kojomis, pasitaiko dazni luziai, butent todel, kad nebuvo patiestas tvirtas pagrindas, esant teciui nuo mazu dienu.
Tokia buvau ir as, nerangi, visur kliunanti, patirdama luzi po luzio laksciau nejausdama zemes po kojomis. Ir tuomet vidinis balsas LIEPE sustoti ir uzduoti klausima, o kas esu AS, be viso sio rupescio, meiles, begimo, kuris yra aplink mane. Tuomet supratau, kad priejau esmini gyvenimo klausima, kuris atvere duris savianalizei.
Nuo tos dienos prasidejo sesijos pas psichologe Eglute, kurios man leido susipazinti su diagnoze. Pyktis, kaltinimai, zema saviverte ir identiteto trukumas…Kai tavo oda nebesiurpsta, sirdis nebesijaudina, akys nebedregsta, o balso stygos nebevirpa, supranti, kad praradai ne tik kalbos, bet ir sirdies dovana. Man taip nutiko, todel zengiau zingsni persodinti viska kas imanoma. Tokia operacija dazniausiai turi kodini pavadinima ATLEIDIMAS, tad prireike puses metu kol prisiruosiau paprasyti atleidimo savo tecio Grazvydo, tecio Zenono ir Dievo uz tai, kad pati save nuo ju atskyriau, jog kaltinau ir smerkiau ju poelgius savo gyvenime. Krikstas, kuri patyriau cia Havajuose, man reiskia visiska issilaisvinima is praeities, besalygiska meile savo tevams, savo identiteto vainikavima ir tyra jauduli naujam gyvenimui. Ta diena supratau, kokia apdovanota gyvenimo esu uz tokia kelione link saves pazinimo. Kodel man buvo reikalingas krikstas? Tam, kad visi trys teciai (TRIPLE LOVE) butu salia ta diena, kai naujai gimiau, ir jie buvo.... savo maldomis mano sirdyje. I FELT LOST BUT NOW I AM FOUND...
O dabar noriu patarti: pamirskite arogancija, isdiduma nukreiptus pries savo tevus, nes panasu, kad jie musu klaidu neskaiciuoja ir neveda juodojo saraso. Ir dazniausiai savo maldose musu tevai pamirsta save, nes visa maldos laika skiria mums. Atleidimo prasymas reikalingas ne tam, kad butu pateisintas tam tikras tevu elgesys, jis reikalingas tam, kad tolimesni ju veiksmai negaletu sudauzyti musu sirdies. Atleidimas nekeicia praeties, bet galiu patvirtinti jis pagrazina ateiti ir suteikia ramybes akis. Tokias akis, kuomet danguje pamatai dvi vaivorykstes arba vaivorykste aplink Saule ar Menuli (vadinamaja HALO) ir supranti, kad pasaulis pasiruose tau puokste dovanu ir siurpizu.
Mes gimeme nes visata, Dievas taip norejo, nesvarbu ar gimeme is tevu meiles, aistros, ar buvome vienos nakties vaisius, ar atostogu romano pasekme, turime suprasti kiek daug turejo sukristi i viena, kad isvystume si pasauli. Zmones stengiasi pastoti metai is metu, tad jei TU buvo vadinamasis netyciukas, suprask, koks didziulis noras buvo uzvaldes Dieva tave tureti sioje zemeje, kad uzteko vienos nakties, stebuklui ivykti.
As tikiu, kad atleidimo prasymas ir atleidimas yra svabiausia suaugusio zmogaus pareiga, juk esame rinkinys dvieju zmoniu sajungos, tad netoleruodami ju, netoleruojame dalies saves, ko pasekoje nuolat jauciame nepritekliu, stygiu ir nepasitenkinima. Ir jei tu manai, kad tevai tau sukliude kazka pasiekti ir igyvendinti tau skirta misija, as tikiu, kad butent tokie tevai buvo visatos plano dalis tai misijai pasiekti. Biblijoje Jeremiah 1:5 rasoma ,,Before I formed you in the womb I knew you, before you were born I set you apart’’.
Ir beje kas nustate, kad tevu pareiga yra neklysti, isrinkti tinkamiausia darzeli ar mokykla ir pan.? As tikiu gamtos istatymais. Gyvunu pasaulyje, tevu pareiga paruosti savo vaikus islikimui, o ne sukramtyti kiekviena kasni pries dedant ji i burna. Didzioji dalis gyvunu, tevystes rysi laiko pamatiniu, vien tokie pavyzdziai kaip drambliu pateles, kurios nestume isbuna apie dvejus metus, orangutango patele su mazyliu neisiskirdama praleidzia apie astuonis metus, yra net tokiu atveju, kaip karibu flamingai, kur naujagimi pienu maitina abu tevai. Jei gyvunai supranta, kad tai svarbiausias rysys zemeje, tai mes, kaip pazengusi rase turetume suprasti, kaip toki rysi islaikyti.''
"Forgiveness is the fragrance that the violet sheds on the heel that has crushed it.‘‘ Mark Twain
Comments