
"There is nothing more beautiful than the way the ocean refuses to stop kissing the shoreline, no matter how many times it is sent away‘‘
Už šių žodžių apie gamtą slepiasi ir mūsų sielos sugebėjimas skleisti meilę sau, nesvarbu, kaip skaudžiai save baustume, atmestume, nusiviltume savo poelgiais. Ji nepaliauja kovoti už mūsų išlikimą, kantriai ir su didžiule meilės galia.

Šiose nuotraukose pagaliau matau tą laisvę ir džiaugsmą, kurio siekiau žingsnis po žingsnio. Kelias iki to buvo nusėtas skyrybomis, ego kovomis, o svarbiausia savęs pačios išdavimu. Prisipažinsiu, dabar išgyvenu lojaliausius ir patikimiausius santykius savo gyvenime ir tai vadinamoji santuoka su pačia savimi. Kai pradedi mylėti kiekvieną savo ląstelę ir nubrėžti vertybines ribas, kurių peržengti nebenori, supranti koks nuoširdus santykis gali gimti. Dar visai neseniai ne tik išduodavau mane mylinčius, bet išduodavau pačią save, meluodama, apsimesdama, nutylėdama. Dabar žinau to kainą, žinau, ką reiškia gailėtis ir su visa pagarba atsiprašyti, tų kurie atsirado greta ir drauge išgyveno šį augimą, mokėdami gan didelę kainą. Dabar žinau, kad mano prioritetas gyvenime išlikti ištikimai sau, atrasti SAVO tiesą ir užverti duris bet kokiai toksiškai aplinkai, kuri verčia gailėtis savo veiksmų, žodžių bei jausti poelgių pasekmių kartumą.
Šioje kelionėje supratau, kad tik apibrėžusi kas NESU, galiu atrasti kas ESU. Viena iš svarbiausių praktikų mano gyvenime buvo transformuoti pavydo jausmą ir tai pavyko padaryti tik sekant pavydo žemėlapiu, nes būtent jis man padėjo užčiuopti ko stygau savo gyvenime, ko jaučiausi nenusipelniusi ir kur ta žemos vertės gija prasideda. Bausta, skriausta ir nuvertinta pačios savęs ir tik dėl to, kad maniau neturinti aiškios krypties, aiškaus talento, pašaukimo ar aistros. Bet kas pasakė, kad gyvenimo aistra yra viskas? Po ištiktų skyrybų su nuvertėjusia savimi, galiu pasakyti, kad mano tiesa yra ta, jog ne gyvenimo aistros paieškos, o aistra gyventi yra tikrasis gyvenimo pamatas. Ne gyvenimo aistros apakinti pažadai apie neišsemiamą laimę, o kasdienis vaikiškas smalsumas ir noras patirti mažas, bet galų gale reikšmingas akimirkas. Mes tapę laimės vergais, viską sudedam į rezultatą, kuomet visa ko apdovanojimu tampa laimė, kai tuo tarpu pamirštame, jog proceso metu jausti džiaugsmą ir pasitenkinimą yra geriausias receptas gyventi čia ir dabar negalvojant apie ateitį, kuri šią akimirką neegzistuoja. Find your passion in life – kartoja dažnas lyderis atsistojęs ant scenos. Bet jei aš jos neturiu?! Kas tada? Noriu pasidalinti Elizabeth Gilbert atradimu, mūsų identitetas yra ne passion in life, o mūsų smalsumas bei jį lydintys jausmai ir emocijos. Nėra vienos gyvenimo aistros, jos gali nuolat kisti taip padėdamos mums augti. Svarbiausia yra atrasti, kas tavo širdį suvirpina gyventi su dar didesne jėga ir smalsumu, tai tuometinio pašaukimo trupiniai, kuriuos sekant, tikiu, galima atrasti tikrąjį save.

Šiandien stebinu save būdama smalsi ir vaikiška, pagaliau dingo noras tikėtis, kad staigmenos nukris šalia esančių žmonių dėka. Kai padidinimo stiklas nukreiptas į save, dingsta visi galimo nusivylimo pančiai. Šalia esantys žmonės yra mūsų angelai, mokantys mus pamilti save nesvarbu kokia nemaloni ar maloni situacija bebūtų, visa ko pamoka - dėkingumas. Būtent jie mums padeda iškristalizuoti mūsų pačių tiesą. Nuoširdumas traukia nuoširdumą, aš pradedu sutikti žmones, kurie su nuoširdžia šypsena pripažįsta savo nesėkmes ir su meile kalba apie savo pergales, nes tai atvedė juos iki savęs atradimo. Patyrinėk save, kaip dažnai klausi kitų patarimo? Man, regis, dažnai prašydamas atsakymų iš kitų tikėtina, kad bijai išgirsti savą tiesą. Atsakymas visuomet slypi viduje. Jei nerandi išeities, sustok...
Dienos pabaigoje, kai dedi galvą ant pagalvės manai, kad neši visą pasaulio svorį, nes galva regis sveria toną? Visgi jei pasaulis atrodo našta ir visi santykiai aplink yra pernelyg komplikuoti, panašu, kad neši ne vien savo pasaulio svorį, o ir kitų. Juk gražiausi ir trapiausi dalykai pasaulyje sveria taip mažai, lengvumu pasižymi naujagimis ant rankų, džiaugsmo ašaros, juoko aidas, draugo šypsena, apkabinimas, bučinys... Gyventi yra lengva ir paprasta, nebent pats nusprendei kitaip. Svarbiausia, kad jaustum, jog pasaulis palanki terpė augti ir kad kiekviena nesėkmė yra D turas, kuris gan stipria banga, tave sugrąžina į reikiamą kryptį, link savęs atradimo. Gamtoje mūsų stiprybę išgyventi ir pakelti bet kokius jausmus ir galų gale sužydėti gražiausiomis savo identiteto spalvomis atspindi povai. Šis paukštis gamtoje ne tik, kad kovoja su gyvatėmis, bet kartais jomis ir minta. Būtent tai demonstruoja, kad nesvarbu kokius nuodus nešiojamės viduje, visuomet galime tai išgyventi ir pabusti bei tokiu būdu atrasti savo individualumu kerinčias plunksnas.
"The peacock symbolizes colorful splendor, celebration of dance, and – as the devourer of snakes – the alchemical ability to transmute the serpent poison of self into the radiant plumage of enlightenment."
Comments